Lietuvos žurnalisto, eseisto, menotyrininko Tomo Sakalausko knyga „Duetai“ yra keturiolikta jo knyga. Šįkart žurnalistas kalbasi su 23 asmenimis, nusipelniusiais Lietuvos literatūrai, istorijai, muzikai, teatrui, architektūrai, filosofijai, teologijai ir kultūrai. Perskaitykite žurnalisto ir etnologo Gintaro Beresnevičiaus dueto (interviu) ištrauką.
Tomas Sakalauskas
Duetas XIV. Pokalbininkas etnologas Gintaras Beresnevičius
T. S. Pirmiausia pateiksiu du požiūrius į mūsų priešistorę.
Istorikas E. Gudavičius teigia, jog prieš susikuriant mūsų valstybei (t. y. iki Mindaugo laikų, iki XIII a. vidurio) neegzistavo baltų kultūra. <...> Kryžiuočiai, kurie puolė mūsų žemes, į mus žiūrėjo kaip į barbarus. Kitaip jie į visuomenę, kuri neturėjo rašto, ir negalėjo žiūrėti. Be rašto esą neįsivaizduojama kūryba, taigi ir kultūra.
Archeologė M. Gimbutienė manė kitaip: „Baltų, germanų, airių, škotų, baskų ir kitų tikėjimai bei papročiai yra nepaprastai turtingas aruodas archeologams. Galima sakyti, jog senųjų kultūrų įtaka neišnyko. Ji išliko iki mūsų dienų kaip Vakarų kultūros pagrindas.“
Kaip jūs žvelgiate į mūsų priešistorę? Ar egzistavo baltų kultūra?
G. B. Apskritai šiuodu požiūriai vienas kitam neprieštarauja, nors problemos juose užmegztos labai įdomiai. Bet pradėkime kiek iš toliau. <...> Lietuviai, be mažiausios abejonės, turėjo savitą, turtingą ir nepaprastai gilias šaknis išlaikiusią kultūrą. Tačiau Europos požiūriu ji išties buvo barbariška kultūra. Galime sakyti, kad mums, deja, nepavyko susišnekėti su europine civilizacija, „susitarti geruoju“, tačiau realijos buvo tokios: arba diskusijos vyksta tarp krikščionių, arba jas atstoja karas. „Vidurio kelio“ nebuvo. Taip atsitiko seniesiems prūsams ir lietuviams – pirmieji taikūs misionieriai baltų žemėse buvo nužudyti. Į dialogus su jais mūsų protėviai nesileido – kaip ir vėliau su mūsų protėviais riterių ordinai. <...> Dėl rašto civilizacijos reikšmės... Iki XIX a. lietuvių valstiečiai nelabai tą raštą išmanė, nelabai jo ir reikėjo. Neatrodo, kad ir didieji kunigaikščiai labai šiuo amatu žavėjosi – tam buvo raštininkai. Mūšį galima laimėti ir be abėcėlės. Politines problemas spręsti – asmeniniais pokalbiais. Kita vertus, europinė civilizacija remiasi graikų ir romėnų (raštą ir kūrybą vertinusios tautos) bei žydų (radikaliai Rašto tautos) palikimu. Be rašto gyventi galima – deja, tik ne Europoje. Europinė tradicija yra išties rašto tradicija. <...>
Dėl Marijos Gimbutienės pastabos, jog senosios baltų, germanų etc. kultūros tebedaro įtaką vakarietiškai kultūrai. Jokios abejonės – daro, ir milžinišką įtaką. M. Gimbutienė čia omenyje greičiau turi tas realijas, kurias pastebėjo ir M. Eliadė, teigdamas, jog visos Eurazijos kultūrų ir civilizacijų pagrindas – viena bendraeurazijinė žemdirbių ir gyvulių augintojų pasaulėžiūra, kiek skirtingais ženklais, bet tomis pačiomis prasmėmis apsireiškianti nuo Rumunijos iki Kinijos. <...>
Dėl lietuvių protėvių ar senųjų baltų kultūros... Be jokios abejonės, tai buvo originali ir didinga kultūra, gebanti suteikti atsakus į pagrindinius būties ir egzistencijos, metafizinius ir buities klausimus. Tą kultūrą (greičiau – kultūrų visetą, daugelį baltiškų kultūrų) grindė religija, labai nedaug nutolusi nuo indoeuropiečių protautės (ar protaučių) išpažintų religijų. <...> Lietuvoje tos senosios religijos dvasia bei realijos išliko daug ilgiau – nepalyginamai ilgiau. <...>
Abstrakčiai kultūra gali būti įspūdinga ir vertinga (pvz., inkų kultūra Anduose), bet jos vertingumą, galią realybėje lemia tai, kiek ji sugeba išlikti ir ar sugeba išlikti apskritai. Tai yra kiek ji gali išlikti ekstremaliose situacijose, karuose, kuriais pasaulio istorijoje patikrinamos praktiškai visos kultūros.
T. S. Dabar atsigręžkime į mūsų archajines kūrybos formas – mitines sakmes, raudas, dainas, sutartines... Minėtasis M. Eliadė yra sakęs, jog „esminga ir realu yra tik tai, kas sakraliai pažymėta, sakralizuota, o sakralizuota tik tai, kas gimsta kūrybiniame akte, įeina į Kosmoso sudėtį kaip jo dalis, kildinama iš jo, priklauso jam“.
Ar mūsų baltiškoji kūryba – sakralizuota kūryba? Kokia buvo jos prasmė, kokia jos funkcija?
G. B. Kalbėjimas apie meno sakralumą mane varo į paniką. Menas yra tiek pat sakralus kaip ir žemės arimas ar važiavimas autobusu. Kasdamas griovį gali melstis, bet ar griovys nuo to pasidaro sakralus? Meno dirbinys sakralus tiek, kiek jį dirbantis asmuo patyrė šventybiškų išgyvenimų, bet sakralus tik pačiam menininkui; jis gali būti sakralus vienam konkrečiam stebėtojui – tik jam; kitas žmogus galbūt – ir tikriausiai – jokio sakralumo jame neįžvelgs. Lygiai kaip sakralų išgyvenimą gali suteikti, tarkime, saulėtekio ar voveraitės stebėjimas, tačiau gali ir nesuteikti. Nėra „objektyviai“ sakralaus meno.
Nežinau, kiek sakrali buvo baltiškoji kūryba. Manyčiau, kad ji – natūrali žmogaus poreikio menui raiška, „procesualiai“ niekuo nesiskirianti nuo italų ar jakutų kūrybos. Kūrimo procese žmogus, jeigu jam pavyksta, gali įsijungti į kosmines ar dieviškas darnas – kodėl gi ne; bet gali ir neįsijungti.
Tomas Sakalauskas. Duetai: esė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. P. 171–185